O buvo taip …

Tinklinis Kelmėje prasidėjo jau po antro pasaulinio karo. Aktyviai sportavo nemažas būrys sportininkų netgi ir už Kelmės miestelio ribų. 1954 m. buvo organizuojamos pirmosios rajono tinklinio pirmenybės kurias laimėjo Kelmės vidurinės mokyklos komanda ( dabartinė Jono Graičiūno gimnazija). Iš viso pirmajame čempionate dar dalyvavo Kražių vid. m-kla (2 v.) ir Pakražančio vid. m-kla (3 v.) iš Kelmės rajono, o varžybos vykdavo Kelmėje prie Liuteronų bažnyčios esančioje parko aikštelėje ant natūralaus, o vėliau ant asfaltuoto pagrindo.

1977 m. atvykus į Kelmę dirbti gydytojui – kardiologui Algimantui Petrovui prasidėjo tinklinio meistriškumo kėlimo (klestėjimo) era. Subūręs „Mediko“ komandą 1977 m. tapo rajono čempionu. Matydamas, jog tinklinis Kelmėje yra populiari sporto šaka, užsibrėžė sau tikslą suburti tokią tinklinio komandą, kuri galėtų dalyvauti stipriausiame Lietuvos tinklinio federacijos organizuojamajame čempionate. Pradžia buvo ganėtinai sunki ilgos ir sunkios darbo valandos ligoninėje, po to treniruotės su jaunimu, o dar budėjimai ligoninėje po kurių vėl darbo diena. Tačiau visa tai niekis prieš žemaičio iš Telšių užsispyrimą siekiant tikslo. Matydami, jog A. Petrovas atkakliai siekia tikslo prie jo prisijungia dar keletas bendraminčių (S. Sabaitis, V. Verpečinskas ir kt.), kurie padeda tvarkytis su tinkliniu susijusiuose veiklose. 

Pradedama ieškoti ir vilioti į treniruotes perspektyviausius vaikus gimusius 1968 – 1970 m. (A. Barakauskas, V. Apočkinas, V. Barauskas, S. Jokubauskas, S. Vidugiris, A. Toleikis ir kt.). Tai jaunuoliai, kuriems atiteko pirmasis krikštas kaunantis už Kelmės rajono garbę. Kelmiškiai dalyvavo „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijų organizuojamose varžybose, „Žemaitijos“ ir laikraščio „Sportas“ taurei laimėti varžybose. Komandai sekėsi įvairiai būta ir džiugių pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Ir visa tai buvo tik į naudą Kelmės tinklininkams, nes jie tobulėjo ne tik žaisdami, bet ir matydami kaip žaidžia kitos, stipresnės komandos. Augant vieniems, ieškoma kitų vaikų ir jau žvilgsnis krypsta į 1971 – 1975 m. gimusius vaikus ( I. Urbelis, A. Lesauskas, S. Barauskas, D. Stulpinas, R. Barauskis, E. Makauskas, M. Šilinskas, D. Jakaitis, ir kt.), kurie garbingai priešinosi gilias tradicijas tinklinyje turinčioms komandoms iš Marijampolės, Plungės, Palangos, Šiaulių ir kt.

Tačiau iškovoti kelialapį į Lietuvos tinklinio federacijos organizuojamą stipriausią čempionatą nepavyksta. 1989 m. dalyvaudami pirmojoje lygoje kelmiškiai jau užima garbingą ketvirtą vietą. Užleisdami vietą Šiaulių „Pedagogui“ (1 v.), Kapsuko „Autoremontas“ (2 v.), Sniečkaus „Strojitelis“ (3 v.) ir už savęs palikdami Jonavos „Klevą“ (5 v.), Kauno „Akademiką“ (6 v.), Šilutės „Melioratorių“ (7 v.), Lazdijų „Žalgirį“ (8 v.). 1991 m. Kelmiškiai jau stipriausiųjų trejete, užima garbingą trečiąją vietą. Ir jau matosi šviesa tunelio gale, šansai patekti į stipriausią lygą jau pasiekiami. Tačiau, žaisdami pereinamajame turnyre (šešios komandos) dėl patekimo į LTF „A“ čempionatą, Kelmės „Rūta“ užima ketvirtą vietą ir lieka pirmoje lygoje.

Trenerio ryžtas nemažėja ir į pagalbą dirbti su jaunaisiais vaikais pasikviečia Vilmantą Valiuką. A. Petrovas, vykdamas į treniruotes, namuose nepalieka jau ūgtelėjusio savo sūnaus Andriaus, kuris vėliau tampa lyg ramstis buriant naują komandą gimusią 1976 – 1980 m. (S. Abromavičius, D. Barauskis, M. Lopetaitis, V. Barakauskas, ir S. D.  Abromavičiai, Andr. Petrovas, A. Tomkus, D. Jurgaitis ir kt.).

Šių metų jaunuoliams tenka „nešti“ bene didžiausią naštą, nes kelmiškiai tinklininkai buvo jau nugalėję nemažai stiprių komandų ir visi žinojo, kad Kelmėje tinklinis jau yra ganėtinai gero lygio ir aukštai iškelta kartelė neleido grimzti. Ko gero, kaip ir pats treneris A. Petrovas teigė, jog tai buvo geriausia vaikinų karta jo karjeroje. Ugdydamas jaunuosius tinklininkus, treneris pamiršdavo laiko nuovoką, treniruodavos netgi iki 23 val. ir tik visiškas atsidavimas sportui gali duoti pergalių. Matydamas, jog su šia ekipa ir dar pasistiprinus vyresniais žaidėjais galima iškovoti kelialapį į Lietuvos tinklinio federacijos organizuojamą stipriausią lygą, kartu su bendražygiais 1991m. nutaria įkurti Kelmės tinklinio sporto klubą „Rūtą“, kurio prezidentu išrenkamas Stasys Sabaitis.

Klubo „Rūta“ pagrindiniai tikslai ir uždaviniai:

• Ugdyti aukšto meistriškumo sportininkus;
• Rūpintis klubo narių sveikata ir medicininiu aprūpinimu;
• Rūpinti klubo narių k. kultūros ir sporto poreikių tenkinimą;
• Organizuoti įvairius renginius ir varžybas.

Tais pačiais metais kelmiškiai, jau būdami stipriausiųjų trejete, vėl gali varžytis dėl patekimo į aukščiausią lygą. Žaisdami atranką dėl patekimo į stipriausią lygą 1992 m. rugsėjo 19 – 20 d. A. Petrovo auklėtiniams sekasi labai gerai. Nugali Palangos „Auksinių kopų“ komandą 3:0, tačiau pralaimi Kauno „Atletui-Politechnikai“ 2:3. O neatvykus Kauno sporto mokyklos tinklininkams, Kelmės „Rūtos“ tinklininkai užima 2-ą vietą ir patenka į išsvajotą aukščiausią lygą. Kelialapį padėjo iškovoti Algimantas ir Andrius Petrovai, Darius Barauskis, Audrius Tamkus, Vygantas Barakauskas, Sigitas Jokubauskas, Saulius ir Darius Abromavičiai, Vaidas Barakauskas ir Mindaugas Lopetaitis.

Klubo „Rūta“ treneriai

„Juodo darbo” visada reikalauju iš savęs ir žaidėjų.“

Nuo mažens mėgau daug bėgioti, žaisti įvairius žaidimus. Jaučiau simpatiją sportui, buvau aistringas sirgalius nesvarbu ar tai būtų tinklinis, futbolas ar krepšinis – sportas buvo manyje. Sportas užgrūdino mano organizmą, retai sirgdavau, buvau fiziškai stiprus. Sportuodamas apkeliavau daug šalių, susiradau daug draugų. Sportas išmokė mane kovoti iki galo bei siekti užsibrėžto tikslo. Tinklinį pradėjau žaisti jau penktoje klasėje, futbolas tuo metu sekėsi prasčiau. Tačiau vasarą tais laikais niekas nežaisdavo tinklinio, tad nuo ryto iki vakaro savo laisvalaikį praleisdavau futbolo aikštelėje, kuri buvo šalia namų. Nuo tada ir prasidėjo kilti mano, kaip futbolisto, meistriškumas. Buvau šoklus, gerai žaidžiau galva ir dešimtoje klasėje mane pakvietė žaisti už miesto rinktinę. Futbolas vasarą man padėdavo išlaikyti gerą formą, ugdyti ištvermę, stiprinti kojų raumenis.

Atvykus dirbti į Kelmę norėjau dar pažaisti tinklinį, tačiau tinklinis Kelmėje buvo žemoko lygio. Tad ir supratau, kad reikia užsiauginti savo komandą, kuri galėtų rungtyniauti su kitomis komandomis. Kad Kelmės komanda kada nors galės žaisti su miestų komandomis, o tuo labiau tapti Lietuvos čempionais nebuvo jokios minties.

Trenerio darbas atėmė ir atima daug laiko ir nervų, ypač “kenčia” savaitgaliai, kuomet tenka vykti į varžybas. Grįžęs iš darbo dažnai būdavau pavargęs, tačiau nuėjęs į treniruotę, po didelio fizinio krūvio, aktyvaus darbo su jaunimu, jaučiuosi pailsėjęs, emociškai pasikrovęs rytojaus darbams. Treniravau ne vieną gabų vaikiną, kuris turėjo puikius fizinius duomenis žaisti tinklinį. Tačiau nemėgo kasdieninio, alinančio darbo aikštelėje, dažnai susirgdavo “žvaigždžių liga”, pasiduodavo “blogų draugų” įtakai, dėl to ir netapdavo gerais žaidėjais. O tie vaikinai, kurie neturėjo ypatingų duomenų, tačiau buvo atkaklūs, nepraleisdavo treniruočių ir buvo žemaitiško charakterio – tapdavo gerais tinklininkais.

Visada buvau ir esu įsitikinęs, kad bet kokį tikslą galima pasiekti tik atkakliu

darbu. Užsispyrimas, atkaklumas, sąžiningumas siekiant tikslo – pagrindiniai mano darbo principai.

2003 – 2006 m., buvo patys sėkmingiausi Kelmės tinklininkams, nes tuomet pavyko sukviesti visus pajėgiausius Kelmės tinklininkus, bei pasistiprinti keleriais žaidėjais iš kitų komandų. Visada laikiausi principo, kad Kelmės komandoje turi žaisti tik kelmiškiai. Niekada nesistengdavau privilioti žaidėjų iš kitų komandų. O, kad ne kelmiškiai žaidė ir žaidžia Kelmės komandoje, tai tik draugystė tarp žaidėjų. D. Abromavičius žaidė vienoje komandoje su A. Skriabe ir S. Astrausku. Jų draugystė ir atvedė juos į mūsų komandą. A. Barauskis ir A. Kirsnys – geri draugai ir abu šiais 2009/2010 metų sezone žaidžia Kelmėje. Šių žaidėjų žaidimu neteko nusivilti, jie greitai pritapo prie komandos. Esu labai dėkingas Sauliui Astrauskui, kuris padėjo mums laimėti Lietuvos čempionatą 2005 m.

Komanda turi būtinai gyvuoti, nors šiuo metu susiduriame su didžiule problema – jaunų vaikinų nedarbu. Ankstesniais metais baigę studijas kelmiškiai grįždavo į savo rajoną, rasdavo darbą ir komandos lygis išlikdavo geras. Šiuo metu vaikinai nebegrįžta, nes nemato čia perspektyvos ir mieliau vyksta užsienin. Galima išugdyti gerus, perspektyvius žaidėjus, tačiau komandos branduolį turi sudaryti bent trys vyresni žaidėjai. Tik tada galima turėti pajėgią ir stabilią komandą.

Norėčiau, kad Kelmės tinklinis labiau pažintų savo rajoną, o sirgaliai kad taippat aistringai palaikytų Kelmės komandas, džiaugtųsi sėkme ir nenusigręžtų nuo komandų kuomet joms nesiseka.

 

Pasiekimai LTF vyrų tinklinio čempionate:

I-a vieta:

1994 m., 1995 m., 1996 m., 1997 m., 1998 m., 2005 m.,  2013m.

II-a vieta:

1992 m., 1993 m., 2000 m., 2004 m., 2006 m., 2009 m.

III-ia vieta:

1991 m., 1999 m., 2002 m., 2003 m., 2007 m., 2008 m., 2010m., 2011m., 2012m.

Tinklinį pradėjau žaisti gana vėlai – nuo 15 metų. Kai atėjau į pirmą treniruotę, mano bendraamžiai šią sporto šaką jau treniravosi apie 2 – 3 metus. Taigi turėjau labai stengtis ir daug dirbti, kad savo žaidimo lygiu juos pasivyčiau. Nuo mažens buvau aktyvus vaikas ir sportas mane visada traukdavo. Prarasdavau laiko nuovoką su draugais kieme žaisdamas krepšinį, futbolą, ledo ritulį. Mokykloje kvietė dalyvauti ir lengvosios atletikos varžybose, bet didelio malonumo bėgdamas krosus nejausdavau. Komandinės sporto šakos domino labiau. Gal todėl ir dabar nepamirštu krepšinio, mėgstu jį žaisti.

Per visą savo, kaip tinklininko, karjerą teko pažinti daug gerų tinklininkų tiek vyresnės kartos, tiek jaunimo. Sunku būtų išskirti vieną, bet manau, kad Haroldas Čyvas buvo ir yra vienas universaliausių žaidėjų Lietuvoje. Žinant, kad jis daug metų buvo ruošiamas, kaip jungėjas, o tapo vienu geriausiu Lietuvoje puolėjų. Jo fiziniai duomenys yra nepaprastai geri (ūgis 200 cm). Tačiau, nepaisant jo aukšto ūgio, jis yra lankstus, koordinuotas, šoklus ir puikios reakcijos. 

 Žaisdamas tinklinį apkeliavau visą Europą, Skandinaviją, pažinau kitų šalių kultūrą, taip pat tinklinio žaidimo lygį, kuris yra daug aukštesnis nei Lietuvoje (nes Europoje tinkliniui skiriamas labai didelis dėmesys).

Į Kelmę grįžau 1998 metais, susiklosčius tam tikroms šeimyninėms aplinkybėms (p. s. pakeliui į pasaulį buvo sūnus Marius). Tuo metu Kelmės komanda nors ir buvo jauna, bet labai ambicinga ir trokštanti pergalių. Tad man atėjus mūsų visų tikslas buvo vienas – tapti LTF  aukščiausios lygos prizininkais. Dėl amžiaus skirtumo didelių nesusipratimų nekyla ir dabar, nes man jau žaidžiant Kelmėje pasikeitė kelios jaunų žaidėjų kartos. Tenka žaisti su žaidėjais 15 – 20 metų jaunesniais už mane. Ilgą laiką teko būti komandos kapitonu, taigi bendrą kalbą reikėjo rasti su visais komandos žaidėjais, norint  suburti juos siekti pergalės. Kelmės tinklinis trenerio A. Petrovo dėka turi gilias ir gražias tradicijas. Šis žmogus išugdė ne vieną puikų žaidėją ir eilę metų Kelmės komanda yra tarp tinklinio elito.  Manau, kad ir toliau jaunų žaidėjų ruošimo tradicijos neišnyks.

„Man patinka dirbti su vaikais ir noriu savo žaidimo patirtimi  pasidalinti su jais.“

 Rimčiau sportuoti pradėjau nuo futbolo. Po to bandžiau dar ir stalo tenisą, bet galų gale atėjau į tinklinį ir nesigailiu nei kiek. Tinklinį pradėjau gavęs pasiūlymą treniruotis iš gerbiamo trenerio A. Petrovo, kai vieną vasarą stebėjom pliažo tinklinio varžybas, kuriuose žaisdavo mano dėdė Darius ir krikštatėvis Ramūnas Barauskiai. Aš su pusbroliu Mantvydu Šukliu būdavome jų ištikimiausi sirgaliai. Visada būdami kartu bandydavome ,,mušinėtis“ su kamuoliu, pamatęs mus ir pakvietė į treniruotes. Tada treniravomės pas A. Petrovą, po to baigęs studijas, į Kelmę grįžo dirbti tinklinio treneriu Darius B. ir pradėjome dirbti rimtai. Po truputį atsirado varžybų, pergalių, pralaimėjimų. Ir kai pajutau tą jausmą, kad tinklinis yra skirtas man, tai nieko kito nebūčiau žaidęs tik TINKLINĮ.

 Na, kaip čia pasakius? Gerai sekasi žaisti hm… Didesni mano pasiekimai yra pliaže, bet ir salėje esu nemažai jau pasiekęs. Manau, jog geriau man sekasi žaisti pliaže, geriau suprantu taktiką ir jis man labiau prie širdies. Tad manau, kad didesnė perspektyva Lietuvoje yra pliažiniam tinkliniui. Bet visos perspektyvos remiasi į pinigus, o pinigų tinkliniui yra tikrai mažai skiriama.

 2005 m. tapau Europos U – 18 vicečempionu. Kelias iki šios pergalės buvo tikrai ilgas ir sunkus. Prasidėjo viskas, kai baigėsi Lietuvos U – 18 pliažinio tinklinio čempionatas Palangoje, kur užėmiau antrą vietą su Mantu Bartkumi iš Raseinių, jei neklystu, pralošėm mano būsimo partnerio A. Gaidžio komandai.  Po čempionato įvyko trenerių susirinkimas ir nusprendė kas važiuos atstovauti Lietuvai. Beje, tai buvo birželio pradžia, o Europos čempionas vyko rugpjūčio mėnesio viduryje. Treneriai nusprendė, kad aš poroje žaisiu su Andriumi Gaidžiu (Vilnius) arba su Mindaugu Skunčiku (Panevėžys). Buvom keletą dienų treniruočių stovykloje Palangoje ir treneris A. Macius nusprendė palikti A. Gaidį. Aptarę treniruočių planus, ciklus, kaip dirbsime, ką darysime  ir ko sieksime. Mūsų tikslas buvo patekti į stipriausių komandų aštuntuką. Tai pradėjome treniruotis nuo birželio mėnesio ir baigėme rugpjūčio viduryje. Per dieną vykdavo trys treniruotės maždaug po pusantros valandos. Krūvis buvo labai didelis, bet po truputį pripratom. Žaidėme daug draugiškų susitikimų, dalyvavom atvirame Latvijos pliažo tinklinio čempionate. Ir greitai atėjo ta diena, kai turėjome važiuoti į Ukrainą. Nuotaikos buvo geros, nes ilgai lauktas čempionatas atėjo ir dabar galėsim įrodyti ko esam verti. Nuvykome pora dienų anksčiau, kad galėtume priprasti prie smėlio, prie oro sąlygų. Smėlis ten buvo pats klampiausias kokį buvo matęs mūsų treneris, bet po keletos dienų mes pripratome. Tai va, žaidėm pogrupyje, laimėjom visas tris varžybas, po to žaidėm atkrintamąsias, irgi laimėjom ne per sunkiausiai. Patekę į aštuntuką atsipūtėme, nes žinojom, kad savo darbą jau padarėm. Treneris buvo labai patenkintas, bet pastoviai iš mūsų reikalavo daugiau. Ir mes laimėjom aštuntuke, patekom į pusfinalį, kuriame teko žaisti su Pasaulio jaunių iki 19 m. čempionais slovėnais. Mes matėme kaip jie labai gerai atrodė, tiesiog labai. Na ir ką, mes pradedame su jais žaisti. Pirmą partiją pralaimime 21 – 23, antrą partiją laimime 21 – 19 ir trečią lemiamą partiją laimime 15 – 12. Ir mes patenkame į didįjį finalą! Tai buvo vienintelis ir nepakartojamas jausmas! Na o finale mes stipriai nepasipriešinome ir pralošėme lenkams. Manau pritrūko energijos, nes viską buvome atidavę pusfinalyje. Manau tai puiki dovana Lietuvos ir Kelmės tinklinio fanams, bei didžiulis pasiekimas Lietuvos tinklinio istorijoje.

Apie Kelmės tinklinį ir tinklininkus

Mero sveikinimas komandos kapitonui R.Barauskiui

Tinklinis, kaip sporto šaka, mane žavėjo nuo pat mokyklos laikų. Kiekvieną pavasarį, kai tik baigdavosi įšalas, mokyklos stadione ištemdavome tinklą, ir prasidėdavo vienas maloniausių užsiėmimų, kurie dažniausiai baigdavosi vėlai vakare. Žaisdavo ne tik kūno kultūros mokytojai, mokiniai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Tinklinis patrauklus tuo, kad tai kolektyvinis žaidimas, kyla daug emocijų, kai gerai blokuojami smūgiai, stiprūs padavimai, pasiaukojama gynyba.

Kelmės tinklininkų pasiekimus vertinu labai gerai. Ne kiekvienas kaimiškas rajonas gali pasigirti, kad daugelį metų komandinės sporto šakos komanda yra respublikos čempionatų prizininkė. Tai didelis komandos trenerio A. Petrovo nuopelnas. Tinklinis Kelmėje turi gražią ateitį. Gera pamaina ruošiama sporto mokykloje. Džiaugiuosi, kad turime perspektyvią rajono  merginų komandą. Mūsų mokyklų tinklinio berniukų ir merginų komandos jau kelinti metai yra tarp stipriausių Lietuvoje.

 Kelmės tinklininkams linkiu tęsti gražias čempionų ir prizininkų tradicijas, kad kartu su pasiekimais didėtų ir šios sporto šakos prestižas Lietuvoje, turėtume reikšmingesnių pasiekimų ir Europos čempionatuose.

Nuo pat vaikystės domėjausi ir žaidžiau futbolą, krepšinį, technikume kultivavau l. atletiką, o pradėjęs dirbti, didžiausią dėmesį skyriau futbolui.

Daugiau apie tinklinį sužinojau, kai išgirdau apie „Kuro aparatūros“ pasiekimus Tarybų Sąjungoje, o Kelmėje tinklinis populiarėti pradėjo, kai A. Petrovas atvyko dirbti į Kelmę. Tuo metu mano amžius nebeleido kultivuoti tokius žaidimus, kaip futbolas, krepšinis, o ir galimybės dirbant gamyboje tapo kitokios. Man tinklinis pasirodė prieinamesnis, paprastesnis žaidimas, nereikalaujantis didelių kapitalinių indėlių (didelių aikščių) ir žaidimas man atrodė daug mielesnis, pačiam norėjosi sportuoti. Dirbdamas kolūkio pirmininku susipažinau ir su A. Petrovu, kurio dėka pradėjo vykti ir rajono pirmenybės. Mano vadovaujamame kolūkyje buvo labai daug aktyvaus jaunimo, kurį ir subūriau į tinklinio aikšteles pasirungti vieni prieš kitus. Keletą metų dalyvavome ir rajono pirmenybėse: šešis kartus kolūkis tapo čempionais, penkis – sidabras ir penkis kartus bronza. Taipogi prie tinklinio populiarinimo prisidėjo ir didelis tinklinio entuziastas, mokyklos direktorius P. Pocius. Pirmieji rajone savo lėšomis pasistatėme sporto salę, kurioje vyko krepšinio, futbolo ir tinklinio varžybos. Sekiau ir domėjausi Vilniaus „Kuro aparatūros“ žaidimu bei jų pasiekimais Tarybų Sąjungoje, ne kartą vykome kartu ir su A. Petrovo auklėtiniais stebėti varžybų į Vilnių.

Mano žaidimo tinklinį metu ir dabar jis skiriasi gerokai. Lėtesnis žaidimas sukeldavo mažiau emocijų tiek žaidėjams tiek žiūrovams, kurių susirinkdavo gerokai mažiau nei dabar. Tačiau tinklinis buvo prieinamas kiekvienam žmogui, o dabar tai dinamiškai nelengvas žaidimas, reikalaujantis maksimalaus susikaupimo ir vidinės pusiausvyros, nes juk kamuolį nukreipti tinkama kryptim sugaišti vos kelias dešimtąsias sekundės dalis.

Klubo gyvavimo pradžia nebuvo lengva, kadangi nebuvo jokio finansavimo, inventorių reikėjo įsigyti savo lėšomis, į varžybas vykti savo transportu. Atsimenu, kai į varžybas Palangoje, jaunimą teko vežti dviem „Nivom“, kadangi kitaip nebūtume tilpę. Manau, kad tik patriotizmo ir atsidavimo šiai sporto šakai dėka, ji tapo populiari ne tik rajone. Ir viso to pagrindinis „kaltininkas“ yra A. Petrovas, kuris 2004 m. buvo išrinktas ir metų filantropas. Ir kurio dėka tinklinis Kelmėje išbujojo ir dar ilgai turėtų ne tik gyvuoti, bet ir būtų žinomas visoje šalyje.

O geriausiu tinklininku Lietuvoje manau, kad turėtų būti V. Artamonovas. Jis man imponavo ir kaip puikus žaidėjas, geras teisėjas ir kaip nuostabus žmogus. Man ne kartą teko bendrauti su šiuo žmogumi ir aš buvau sužavėtas jo kaip pedagogo sugebėjimais, bei tinklinio žiniomis.

Per tinklinio gyvavimo laikotarpį išaugo daug gerų tinklininkų, žmonių. Visada atsiminsiu brolius D. ir S. Abromavičius, D. ir R. Barauskius, M. Lopetaitį, tėvą ir sūnų Petrovus ir dar daug kitų puikių žmonių. Tik per tinklinį jie tapo gerais savo srities specialistais.

O sirgalių, palaikančių tinklininkus ir išmanančius žaidimą yra ganėtinai nemažai. Todėl palinkėjimai būtų sulaukti dar gausesnių pergalių, o kada komandai sekasi prasčiau, palaikyti ją ne tik morališkai, bet finansiškai.

Pramokau tinklinį žaisti mokydamasis Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, tačiau tai buvo tik mėgėjiškas žaidimas. Nors žaidžiau tik mėgėjišką tinklinį, tačiau veiksmų techniką išmanau ir stengiuosi perduoti mokiniams per kūno kultūros pamokas.

Kelmės tinklinio sporto klubo „Rūta“ komandos nariai yra pasiekę labai aukštų rezultatų, tad tikėtis šiuo metu dar aukštesnių pasiekimų yra naivu. Didžiausia bėda Kelmėje tai, kad nėra tinkamos sporto bazės, kurioje tinklininkai galėtų treniruotis reguliariai. Taipogi viskas priklausys nuo trenerių pastangų dirbant su jaunimu.

Džiaugiuosi, kad sporto mokykloje nuo 2000 m. atidarytas tinklinio skyrius. Džiugu, kad mokykloje dirba geri treneriai (D. Barauskis dirba nuo 2000 m., R. Nekrašas dirba nuo 2007 m.). Sportiniai rezultatai tiek mergaičių, tiek berniukų yra geri, nes sugebame laimėti ir prieš didžiuosius miestus, kurie kelmiškių jau prisibijo. Nemažai auklėtinių dalyvauja įvairaus amžiaus grupių nacionalinėse rinktinėse. Baigę vidurinę mokyklą jaunimas nesunkiai pritampa ir prie kitų miestų komandų.

Mūsų tikslas užauginti tinkamą pagrindą rajono komandai.

Per 17 komandos palaikymo metų teko garbė matyti daugelį mūsų komandos triumfų bei skaudžių nesėkmių. Kiekvienos mūsų komandos rungtynės man yra pačios įsimintiniausios. Aš visada maniau ir manysiu, kad tikras komandos sirgalius niekada nenusigręš nuo komandos, net ir tada kai jai nesiseka, palaikys ją visuomet.

Labai norėčiau, kad atsirastų dar daugiau aistringų tinklinio sirgalių, tai būtų dar didesnė parama mūsų komandai. Aš vienas be daugelio savo ilgamečių bendražygių, visų Kelmės tinklinio sirgalių būčiau bejėgis. Juk yra sakoma, vienas lauke ne karys. Nors ir dabar visi Kelmės tinklinio sirgaliai yra patys aistringiausi ir, nepasikuklinsiu, geriausi Lietuvoje.

Pirmoji pažintis su tinkliniu buvo 1992 m. Buvau vienuolikos metų vaikas, kai sužinojau, kad 1992 m. rugsėjo 19 – 20 d. Kelmės statybininkų mokykloje vyks atrankinės varžybos dėl patekimo į LTF aukščiausiąją lygą. Tad ir nuvykau pažiūrėti kas tai per komanda. Išvydęs jauną, ambicingą ir alkaną pergalių komandą, likau sužavėtas tinkliniu. Pradėjau juo domėtis bei palaikyti Kelmės tinklinio komandą. Jau daug metu gyvenu tinkliniu. Kai prasideda sezonas, tinklinis mano gyvenime būna 24 val. per parą. Skaitau laikraščius, internetinius tinklapius apie tinklinį, mūsų komandos varžovus. Jei mūsų komanda nežaidžia tą dieną, o žaidžia kitos komandos, tai vykstu į Panevėžį ar Šiaulius pažiūrėti, kaip žaidžia varžovai. Anksčiau, kai daugelis manęs nepažinodavo nuvykus į kitą miestą maloniausia būdavo girdėti, kaip žmonės pagarbiai kalba apie Kelmės tinklininkus, stebisi iš kur Kelmė sugeba kasmet surinkti tokią stiprią tinklinio komandą

Be tinklinio dar domiuosi krepšiniu. Jei nevyksta tinklinio rungtynės, mane dažnai galima išvysti Šiaulių arenoje žiūrint krepšinį, bet jas stebiu ramiai. Mano širdyje visada buvo, yra ir bus tinklinis. O kai palaikai komandą iš visos širdies, iš visos dūšios, tai tampa nemaža jėga bei paspirtis mūsų komandai.

Kelmiškiai tinklinyje pasiekė  labai daug, nors esame komanda iš mažiausio Lietuvos miesto geografine prasme, dalyvaujančia Lietuvos čempionate. Jau nuo 1999 m.  iki pat šiol tampame Lietuvos vyrų tinklinio čempionatų prizininkais. Tiesa išimtis buvo 2001 m.,  tuomet tiesiog nepasisekė. Esame vienintelė Lietuvos vyrų tinklinio komanda, kuri didžiąją sporto taurę laimėjome tris metus iš eilės 2002 m., 2003 m., 2004 m.. O 2005 m.  tapome Lietuvos vyrų tinklinio čempionato nugalėtojais. Prie esamų dabartinių sąlygų (neturim padorios ir erdvios sporto salės) vargu ar galima ką daugiau ir pasiekti.Turiu svajonę, kad Kelmėje kaip ir kitose Lietuvos miestuose, atsirastų erdvi sporto salė. Deja tenka pripažinti, kad Kelmė čia gerokai atsilieka, yra kur pasitempti. Turėdami erdvesnę sporto salę, bei solidesnį komandos biudžetą, galėtume pasivaržyti su kaimynų latvių ir estų komandomis. Taip dar labiau galėtų tobulėti mūsų komandos žaidėjai.

 Gerbiami mano bičiuliai, Kelmės tinklininkai. Niekada nepamirškite, kad Jūs žaidžiate už komandą, kuri paliko ir palieka ryškų pėdsaką Lietuvos tinklinio istorijoje. Jūs žaidžiate už komandą, kuria visada tiki, tikėjo ir visada tikės daugybė Kelmės rajono žmonių. Kiekvienos Jūsų rungtynės, kiekviena Jūsų pergalė tai didžiulė šventė Jiems.

Foto blykstė

1998 -1999 m.  LTF „A“  čempionato trečio vietos laimėtojai Kelmės „Agrotech“ vyrų komanda.                      

               Stovi iš kairės pusės Darius ir Ramūnas Barauskiai, Darius Tamošaitis, Donatas Jurgaitis, Saulius Abromavičius, Vilandas Krumplis, Petras Račkauskas („Agrotech” rėmėjas),Vytas Jakaitis, Stasys Sabaitis (kom. vadovas). Tupi iš kairės pusės: Andrius Petrovas, Arvydas Zasčiurinskas, Vidmantas Šimulis, Donatas Parnarauskas, Algirdas Petrovas (treneris).

          Nuotraukoje 2000 m. LTF „A“ čempionato vicečempionai Kelmės „Agrotech“ vyrų komanda.

Tupi iš kairės pusės: Arvydas Zasčiurinskas, Saulius Abromavičius, Donatas Parnarauskas, Algimantas Petrovas (vyr. treneris), Vidmantas Šimulis. Stovi iš kairės pusės: Stasys Sabaitis (kom. vadovas), Petras Račkauskas („Agrotech” rėmėjas), Darius Abromavičius, Darius Tamošaitis, Darius ir Ramūnas Barauskiai, Donatas Jurgaitis, Mantas Belaglovis, Valdas Jakaitis.

2004 – 2005 m. LTF „A“ čempionato skirto, Lietuvos tinklinio 75 – mečiui paminėti čempionai Kelmės „Antivio“ vyrų komanda.

Stovi iš kairės pusės: Vygandas Každailis („Antivis” rėmėjas), Ramūnas Barauskis, Gražvydas Lembutis, Mantas Belaglovis, Darius Abromavičius, Saulius Astrauskas, Darius Barauskis (treneris), Algimantas Petrovas (vyr. treneris).Tupi iš kairės pusės: Lukas Každailis, Donatas Andriulis, Mantvydas Šuklys, Arnoldas Barauskis, Donatas Parnarauskas, Donatas Blinstrubis.

2005 – 2006 m. LTF „A“  čempionato vicečempionai Kelmės „Antivis“ vyrų komanda.

 Tupi iš kairės pusės: Mantvydas Šuklys, Darius Abromavičius, Mantas Belaglovis, Arnoldas Barauskis, Donatas Blinstrubis, Lukas Každailis Stovi iš kairės pusės: Algimantas Petrovas (vyr. treneris), Darius  Barauskis (treneris), Ramūnas Barauskis, Donatas Parnarauskas, Saulius Astrauskas, Gražvydas Lembutis, Donatas Andriulis, Vygandas Každailis („Antivis” rėmėjas).

2006 – 2007 m. LTF „A“  čempionato 3 – ios vietos laimėtojai Kelmės „Antivio“ vyrų komanda.

 Tupi iš kairės pusės: Gediminas Guntarskis, Mantas Bartkus, Mantvydas Šuklys, Donatas Blinstrubis. Stovi iš kairės pusės: Ramūnas Barauskis, Arnoldas Barauskis, Donatas Parnarauskas, Donatas Andriulis, Mindaugas Lembutis, Audrius Žagužauskas, Darius  Barauskis (treneris), Algimantas Petrovas (vyr. treneris).

2007 – 2008 m. LTF „A“ čempionato 3-ios vietos laimėtojai Kelmės „Antivio“ vyrų komanda.

 Stovi iš kairės pusės: Algimantas Petrovas (vyr. treneris), Robertas Nekrašas, Donatas Parnarauskas, Arnoldas Barauskis, Mindaugas Lembutis, Ramūnas Barauskis, Vygandas Každailis („Antivis” rėmėjas), Darius Barauskis (treneris), Povilas Sabaitis (vyr . spec. sportui). Tupi iš kairės pusės: Audrius Žagužauskas, Gediminas Guntarskis, Donatas Jokubauskas, Mindaugas Mikalauskas, Mantvydas Šuklys, Donatas Blinstrubis.

2008 – 2009 m. LTF „A“ čempionato vicečempionų Kelmės „Antivio – Etovio“ vyrų komanda.

Tupi iš kairės pusės: Audrius Žagužauskas, Donatas Jokubauskas, Algimantas Petrovas (vyr. treneris), Gediminas Guntarskis, Arnoldas Barauskis, Gilbertas Kerpė. Stovi iš kairės pusės: Mindaugas Lembutis, Ramūnas Barauskis, Donatas Parnarauskas, Robertas Nekrašas (treneris), Mindaugas Lopetaitis, Darius Abromavičius, Mantvydas Šuklys, Mantas Belaglovis.

2011 – 2012 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Antivio – Etovio“ vyrų komanda III vieta.

Stovi iš kairės pusės: A. Petrovas (tren.), D. Parnarauskas, R. Urbelis, M. Lopetaitis, A. Žagužauskas, R. Barauskis (vyr. tren.), L. Každailis. Tupi iš kairės pusės: A. Staševičius, A. Barauskis, L. Buivydas, G. Kerpė, G. Guntarskis.

2012 – 2013 m. LTF „A“ čempionato ČEMPIONAI Kelmės „Antivio – Etovio“ vyrų komanda.

Stovi iš kairės pusės: V. Každailis („Antivis” rėmėjas), D. Barauskis (kl. viceprez.), K. Bilius (sirgalius), A. Petrovas (tren.), R. Barauskis (vyr. tren.), K. Šlimas, R. Urbelis, L. Každailis, M. Lopetaitis, Regina (KU rėmėja), G. Guntarskis, T. Adomaitis („Etovis” rėmėjas), I. Petkevičius („Kerkasiai” rėmėjas). Tupi iš kairės: M. Šuklys, A. Staševičius, L. Buivydas, D. Andriulis, G. Kerpė, D. Parnarauskas.

2013 – 2014 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Antivio – Etovio“ vyrų komanda II vieta.

Stovi iš kairės pusės: A. Petrovas (tren.), G. Kerpė, M. Barauskis, D. Parnarauskas, M. Grinevičius, A. Žagužauskas, R. Barauskis (vyr. tren.). Tupi iš kairės: E. Bartkus, M. Goris, T. Servutas, G. Guntarskis, A. Barauskis.

2014 – 2015 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Antivio – Etovio“ vyrų komanda.

Stovi iš kairės pusės: T. Servutas, M. Barauskis, A. Žagužauskas, D. Raila, G. Guntarskis, K. Saulis, E. Bartkus, L. Buivydas, D. Parnarauskas. Komandos vyr. tren. R. Barauskis

2016 – 2017 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Etovio“ vyrų komanda.

Stovi iš kairės pusės: A. Petrovas (tren.), D. Parnarauskas, D. Raila, D. Andriulis, T. Staševičius, E. Bartkus, M. Grinevičius, R. Barauskis (vyr. tren.). Tupi iš kairės: A. Barauskis, A. Kirsnys, G. Guntarskis, T. Servutas, M. Barauskis

2017 – 2018 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Etovio“ vyrų komanda II vieta.

Stovi iš kairės pusės: A. Barauskis (vyr. tren.), A. Petrovas (tren.), M. Grinevičius, A. Kirsnys, E. Bartkus, B. Musneckis, K. Gečas, J. Bogdanovič, A. Parnarauskas,S. Urbelis, D. Andriulis, A. Žagužauskas. Sėdi iš kairės pusės: T. Adomaitis („Etovis” rėmėjas), G. Guntarskis, M. Šuklys, G. Ralys (rėmėjas).

2018 – 2019 m. LTF „A“ čempionato Kelmės „Etovio“ vyrų komanda II vieta.

Stovi iš kairės pusės: T. Adomaitis („Etovis” rėmėjas), A. Barauskis (vyr. tren.), E. Petrokas (fizinio reng. tren.), M. Šuklys, E. Vaškelis, K. Gečas, D. Andriulis, B. Musneckis, E.Bartkus, K. Šlimas, D. Parnarauskas, G. Ralys (rėmėjas). Tupi iš kairės: M. Grinevičius, L. Petravičius, M. Navickas, G. Kerpė, A. Dyglys, G. Guntarskis, A. Žagužauskas.

         

2020 – 2021 m. LTF „TOP SPORT” I-os lygos čempionai Kelmės „Kelmė“

Stovi iš kairės pusės: G. Guntarskis, K. Vištartas, A. Barauskis (vyr. treneris), D. Andriulis, K. Gerbenis, K. Gečas, S. Abromavičius, D. Barauskis (kl. vadovas), T. Vanagas. Tupi iš kairės: E. Bartkus, B. Musneckis, A. Kirsnys.

2021 – 2022 m. LTF „TOP SPORT” I-os lygos čempionai Kelmės „Kelmė“

Stovi iš kairės pusės: A. Barauskis (vyr. treneris), M. Lembutis, D. Andriulis, A. Kirsnys, K. Vištartas, Š. Baziulis, T. Vanagas. Tupi iš kairės: D. Barauskis (kl. vadovas), S. Abromavičius, G. Guntarskis, E. Bartkus, K. Gerbenis.